17/02/2026
2026 m. vasario 11 d. vyko LR Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl sportininkų (19+amžiaus) rengimo sistemos ir karjeros tęstinumo problematikos.
Posėdyje buvo aptariama perspektyvių sportininkų, sulaukusių 18-19 metų, bet dar nepasiekusių atitinkamų aukštų rezultatų, rengimo ir karjeros tęsimo problematika, galimi sprendimo būdai.
Atstovaudamas sporto mokyklas ir centrus pristačiau sporto sistemos viziją (19+).
Trumpai pristatau esmines problemas ir sprendimą. Šiandien Lietuvoje 19+ amžiaus sportininkų rengimas nėra sisteminis — tai pavienės savivaldybių iniciatyvos, privatūs klubai ar trenerių „iš idėjos“ sprendimai, dažnai be aiškaus finansavimo. Dėl to daug perspektyvių jaunų sportininkų prarandame, treniruotės tampa nereguliarios, o prieinamumas — socialiai nelygus. Tai atsirado dėl to, kad viešojo erdvėje buvo transliuojama, kad aukšto meistriškumo sportininkus rengia federacijos. Nors truputi keista, bet taip mano ir centrinės sporto institucijos.
Noriu pastebėti, kad šis teiginys realiai prasilenkia su realybe ir nėra teisingas, nes sportininkus treniruoja ne federacijos, o sporto mokyklos, centrai ir pavieniai klubai su treneriais. Atsižvelgiant į šią viešai deklaruojamą nuostatą savivaldybės pradėjo atsisakinėti ruošti sportininkus, kurie nebėra moksleiviai. O tai veda prie aukšto meistriškumo sportininkų izoliacijos. Paprastai tariant aukšto meistriškumo sportininkai nebeturės kur sportuoti.
Konkretus sprendimas — įdiegti 19–25 m. sportininko „pereinamojo rengimo krepšelį“, skirtą prioritetiškai finansuoti trenerio darbą, sporto bazę, sportininko sveikatos ir parengimo stebėseną; krepšelis neturėtų būti tiesiog stipendijų fondas. Sportininko krepšelis tiesiai eis paskui sportininką (ten kur jis faktiškai sportuos ir nesvarbu ar tai savivaldybės įstaiga, ar sporto klubas), o tai leis labiau motyvuoti savivaldybes, klubus, trenerius. Nes piniginės lėšos pateks tiesiai pas tuos kas konkrečiai treniruoja sportininkus, o ne tik viešai deklaruoja. Mes turime aiškiai atskirti dvi sąvokas: kas treniruoja, o kas veža į varžybas.
Finansavimo modelis — kofinansavimas: valstybė 50–60 %, savivaldybės 40–50 %, siekiant užtikrinti vienodą pradžią ir sumažinti regioninius skirtumus. Krepšelio dydis būtų politinis sprendimas, bet svarbiausia stabilumas; įtraukimo kriterijai ir metinė peržiūra užtikrintų skaidrumą ir progresą. Programa būtų administruojama savivaldybių, valstybė nustatytų bendrus kriterijus ir kofinansuotų, atsiskaitymas pagal aiškius rodiklius.
Tai leistų realiai įgyvendinti Sporto įstatymo principą apie sporto veiklos nepertraukiamumą, išlaikyti perspektyvius sportininkus sistemoje ir stiprinti aukšto meistriškumo pagrindus ateičiai.
Pagarbiai
LSSMĮVA
Prezidentas Marius Jukonis