26/08/2026
Visą sekmadienį vyko vėjasparnių mokyklos. Aš įsivaizduoju kaip įkyriai pigus dopaminas drožė pradinukų smegenis. Bandai išstovėti ant nestabilaus paviršiaus, tuo pat metu išlaikyti kursą ir veikiantį sparną. Ir viskas nesigauna. Pigusis bando įpiršti abejones "kodėl aš čia?". Juk foteliuke su kava, bokalu, pyragėliu, šiltai, džiugiai būtų geriau. Bet geriau būti negali. Nes mokaisi skristi mažu povandeniniu lėktuvėliu. Ne plaukti, čiuožti ar dar kažkaip slinkti, o realiai skristi, būti žmogumi, kuris šiaip iš lempos įlipa į vandenį ir nuskrenda. Nesuvokiama kaip taip įmanoma...