13/05/2026
Tas momentas, kai supranti keistą artisto profesijos paradoksą.
Pasaulis nuolat kartoja: „negalvok, ką apie tave mano kiti.“ O scena išmoko priešingai.
Kai esi artistas, neišeina visiškai atsiriboti nuo žmonių nuomonės. Nes tai, ką kuri, vis tiek yra skirta kažkam kitam. Vis tiek nori, kad žmonės kažką pajustų. Kad sureaguotų. Kad prisimintų.
Kartais tai labai graži profesija. Kartais labai sunki. Nes kartu su meile scenai ateina ir nuolatinis vertinimas, abejonės, spaudimas būti įdomiu, stipriu, reikalingu.
Bet tiesa tokia, kad niekada nesigailėjau pasirinkęs šito kelio.
Artisto gyvenimas retai būna ramus. Jame daug spalvų, chaoso, žmonių, personažų, emocijų, pakilimų ir nuovargio. Bet turbūt būtent dėl to jis ir yra toks gyvas.
Ir kai po tiek metų vis dar gali užsidėti kitą veidą, lipti į sceną ir kažką pajudinti kitų viduje… supranti, kad visa tai turi prasmę.
Ačiū už nuotrauką 🫶
