05/10/2021
Į SwampMan Backyard Ultra II diskusijas mesti neleidžia, tad dalinamės taip. Labai geras aprašymas, ypač apie naujus draugus ir paskutinius ratus.
Norėjau rašyti apie varžybas, bet susimąsčiau ką man reiškia varžymasis. Šiais metais, pasibaigus karantinui, įvyko tikriausiai pirmosios Backyard Ultra varžybos Lietuvoje, nekalbu apie virtualius bandymus. SwampMan Backyard Ultra Trail buvo renginys, kuriame galėjai varžovui pažiūrėti akis į akį ir sakyti, jog pirmadienį pasiėmei laisvadienį darbe, nes vis dar bėgsi šias varžybas.
Kas tas Backyard Ultra? Tai varžybos sugalvotos JAV, kurių tikslas likti paskutiniam dalyvaujančiam bėgikui, nes visi kiti tiesiog nebaigia lenktynių. O jeigu yra du lygiaverčiai varžovai tokiu atveju niekas nelaimi ir visi gauna DNF. Idėja, kuria siekta paskatinti kuo daugiau bėgikų nubėgti 100 mylių, o kad nebūtų taip sudėtinga šį atstumą padalino iš 24 valandų ir gavosi ~ 6,7 km per 1 h. Tai reiškia jog per 1 h nubėgi 6,7 km savo tempu ir tada ilsiesi, valgai, miegi arba erzini konkurentus. Kadangi greitis nėra pagrindinis faktorius, tai dalyvauti gali bet kas, ir laimi tikrai ne pats greičiausias ar ištvermingiausias, bet tas dalyvis, kuris gali pakelti daugiausia skausmo. Tiesą sakant, niekas pradžioje tikriausiai nesusimąstė kokios yra žmogaus ištvermės ribos, kad susiklosčius tinkamoms sąlygoms bėgikai nesustos ties 160 km, o pvz. dabartinis Backyard Ultra rekordas yra 81 ratas arba 543,197 km.
Lietuvoje vykęs renginys buvo su patobulintomis taisyklėmis, kaip ir pridera SwampMan renginiams, bėgama buvo 6,5 km bekele, o paskutinė atkarpa vedė per pelkę. Kas norėjo galėjo papildomus 200 m bėgti aplinkui, bet tam reikėjo gerai pažinoti mišką. Nei vienas ratas nebuvo identiškas prieš tai buvusiam ir kalbu apie bėgimą dieną, o atėjus nakčiai prasidėjo tikrasis išgyvenimas ir įtampa, kur į finišą atbėgama prieš prasidedant sekančiam ratui. Ir taip paskutiniai dalyviai linksminosi 15 valandų, po kurių susitarė, jog geriausias sprendimas bus lygiosios. Šį kartą nugalėjo varžybos, o gal draugystė?
Juk kartais turime vieną kitą varžovą su kuriuo varžomės savo mintyse ar Stravoje, kartais gal net pykstame. Bet ne todėl, kad jis padarė kažką blogo, o todėl jog, parodo mūsų silpnąsias vietas - tai koks tu norėtum būti ir ko tau trūksta. Bėda ta, jog tas pyktis nepagrįstas, jūs konkuruojate skirtingose varžybose ir juk nesutarėte kokie pergalės kriterijai ar kiek laiko viskas truks. O netgi jeigu ir susitinki trasoje ir pralaimi, sugalvoji kažkokį kriterijų ar pasiteisinimą, kodėl tu esi kietesnis. Backyard Ultra paslėptas grožis yra tai, kad norint laimėti tau reikia, jog tavo konkurentas pasitrauktų, bet kai praeini su juo 10, 20 ar 80 ratų tu nebenori, jog jis pasitrauktų. Vieni iš geresnių bėgimo draugų yra tie, kuriuos sutinki paskutiniuose lenktynių metruose arba su kuriais tenka pereiti pragarą, todėl linkiu turėti savęs vertą varžovą, kuris jums padės augti.
