Brukne buvo rasta valkataujati Graikijoje, Rodo saloje 2010metu vasara, ten dirbe ir gyvene lietuvaiciai ja priglaude ir parsiveze su savim i Lietuva, tikedamiesi rasti jai gerus ir mylincius seimininkus. Jai pasiseke ne iskart, tikiu, kad tokiu zmoniu yra ne dauguma, bet vis delto pirmieji keli panore ja priglausti buvo pernelyg egoistiski ir nesuprato, kad suo nera daiktas, kuris prisitaiko prie
taves. Nesuprato, kad suo- lyg veidrodis, kuris atspindi tau tavo rupesti ir meile. O nuostabiausia tai jog suo tau atiduos simteriopai daugiau meiles, rupescio, uzuojautos ir istikimybes nei tu duosi jam.. Bet negali gi visa gyvenima nesisekti :) Taip nutiko ir Bruknei, 2010m rudeni, kai paskutiniai "nauji seimininkai" ja pristate i sunu utilizavimo fabrika Grinda, kaip velnio suni, kuris sugriove ju gyvenimus, ja pastebejo Inga, kuri pasieme ja, priglaude savo namuose, isgyde, ismoke pasitikejimo zmogumi pradziamokslio. Ir pradejo jai ieskoti TIKRU namu, o tai tikrai nelengvas darbas.
2010 metai mums irgi buvo nelengvi, nes pavasari po sunkios ligos, sudetingos operacijos palaidojom savo suni Vetra.. Ir iki 2011 metu isvakariu, gruodzio paskutines dienos, kai pamaciau Bruknes nuotrauka, tik labai tyliai, giliai sirdyse susimastydavom apie nauja suni. Bet ja pamacius mano sirdi kazkas suspurdejo, perskaicius jos aprasyma, nors ten buvo daug baisybiu prirasyta, neissigandau ir nusprendem su ja susipazinti. Aisku mums i galva nesove tokia mintis, kad zmones pries naujuosius metus gali tureti kitu reikalu, nei priimti svetimus susipazinti su sunimi.. mintis sove, bet kur kas veliau, tada kai jau vaziavom is paskos Ingos ir Lauro masinos, pas juos namo, kur gyveno Brukne. Aciu Dievui mes ju neisgasdinom ta vakara, ko tikrai negaletum pasakyti apie Brukne, ji ne nemane eiti artyn pasisveikinti ar net paimti skanesto. Nepamenu tiksliai, bet man rodos ji paeme tik viena ar du skanestus man is rankos,o visa kita laika stengesi laikytis bent 3-4 metru atstumu, net sunku isivaizduoti ka turejo isgyventi suo, kad jis taip bijotu zmoniu... Bet as ja pamilau is pirmo zvilgsnio ir jau kita diena, 2011 metu sausio pirmaja, per didziausius sniegynus atvaziavom jos pasiimti ir nuo tada ji gyvena pas mus. Gyvena neblogai- na bent jau mums ir kitiems nesiskundzia :)
Apie Tama informacijos pavyko surasti kur kas maziau.. Ji buvo pagauta Virsuliskiu rajone valkataujanti ir per menesi, kol ji gyveno (jeigu taip galima pavadinti buvima ten) Grindoje, niekas jos nepasigedo.. Kai radau Brukne internete, radau ir Tama, jos nuorauka, bei aprasyma nusiunciau draugui, kuriam Tama labiau patiko, bet.. Prie informacijos buvo parasyta jog jai jau 5metai. Tai ji labai isgasdino,nes seseriu metu mire musu suo Vetra ir antros tokios nelaimes jis nebenorejo isgyventi. Taigi mes lyg ir issirinkome is ju abieju Brukne, o Tama liko laukti.. Mazdaug po savaites, kai mes pasiemem Brukne Tama rado laikina globeja Dovile, kuri apsieme rasti jai naujus namus. O mes vos ne kasvakara prisimindavom Tama ir pratinom savo prie minties, kad musu nedideliuose namuose GALI atsirasti vieta dar vienam suniuj. Kaip zinome, didziausios permainos turi pirmiausia atsirasti galvoje, o tik tada materijoje. Taigi "apdirbe" informacija galvoje, po kurio laiko isdrisom parasyti laiska ir pasiulyti Dovilei su Tama susitikti su mumis. Ir... Pasirodo kaip tik tadien Tama padovanojo. Iskarto visa kalte suvertem likimui, net susiradau naujosios Tamos seimininkes profili FB ir apziurejus nusprendziau: na tikrai, jai bus ten geriau. Kitaip sakant: nuraminau save. Bet tikra tiesa: nuo likimo nepabegsi ir matyt kazkas virsui labai smagiai is musu planu daznai pasikvatoja... Nes po 2-3 dienu Tama grazino, kaip suni kuris naujuose namuose nepritapo. O kaip gi ji galejo pritapti kazkur kitur,jeigu jai buvo lemta gyventi pas mus? :) Galiausiai musu susitikimas su Dovile,o Tamos su Brukne pavyko ir po pasilakstymo Vingio parko aiksteleje, po keletos dienu- ji tapo legalia musu naujaja seimos nare!
