11/01/2022
17 būtų buvę šiandien.
Perskaičiau ką parašiau prieš metus - ir nei pridėti ką galiu nei atimti...
Iš visų norėtų pokyčių - tik sniegas šiandien ištirpęs.
Mes dar toliau vieni nuo kitų bauginami, apgauti ir nuvilti.
Praraja tarp mūsų gilėja kiekvieną dieną.
Vis nesmagiau pripažinti jog mažiau ir mažiau lieka tų, kurie žino KUR buvo užrašyti žodžiai "KIEKVIENAM SAVO", KAS juos užrašė, KĄ jie reiškia ir KOKIE AKTUALŪS jie šiandien...
Kai ateidavau į salę ir jūsų ten būdavo šimtas su trupučiu - žinojau, kad ne veltui sukūrėme šią vietą. Kartais jūs atrodydavot man kaip lėktuvų kapinės. Tikrai. Pilna salė sulūžusių lėktuvų - kas be sparno, kas be ratų, o kas ir be variklio. Bet visi atsinešę save į vietą iš kurios turėjote galimybę susiremontuoti, pakilti ir skristi.
Žinojau ir tai, kad suvedė mus tie iš toli ir seniai besipainiojantys karminiai ryšiai. Todėl džiaugiausi, kai jūsų salėje pradėjo mažėti - kiekvieno dingimo atveju dėjau pliusą manydama jog "atidirbau" dar vieną santykį, ryšį, skolą. Džiaugiausi likusiais, nes visi jie buvo ir yra ypatingo metalo ir modelio.
Tai tie, kurie supranta jog procesas gali vykti tik viena kryptimi, o paukštis užaugintas narve ir manantis, kad skraidymas tai baisi liga - yra sergantis paukštis. Ir mes išgyvenome dar vienus metus. Nors ir narvuose.
Iš mūsų atėmė jau beveik viską - tame tarpe ir tas šventines treniruotes. Bet liko žinojimas. Kad niekas dar nepakeitė nei vienos upės tėkmės. O jei pakeitė tai trumpam ir to pasekmės buvo liūdnos. Yra upių kurias žiemą sukausto ledas. Bet neišvengiamai ateina pavasaris ir iš krantų išsiveržusios upės visas šiukšles paskandina. Tai:
"Skambėk, pavasarėli,
Oi lingo lingo li.
Žydėkit, margos gėlės,
Žydėkit pabaly.
Čiulbėkite, paukšteliai,
Balseliais dyvinais.
Čiurlenkite, upeliai,
Ir kloniais, ir laukais"
