12/09/2022
Penktadienis 09.09
Neeilinis visuotinis komandos susirinkimas.
Kaip jau daugumai žinoma, žmogus nuo seno yra linkęs burtis į bendruomenes ir grupes. Aš, kaip sėkmingos evoliucijos padarinys, tam irgi prijaučiu - penktadienio vakaras su komanda - count me in.
Neišsiplėčiant - atrodo visi pilni idėjų, noro, degančiom akim varyt, daryt - užskaitau.
Šeštadienis 09.10
Po sėkmingo susirinkimo komandos chatas verda. Visi varom, minam. Su Karoliu suprantam, kad mūsų sąstatas ims maratonų taurę. Buiko padarom kavos, Rasa palaiko gražiu žodžiu, aš ir pati jau laukiu to starto, visai pamiršus buvau ką tai reiškia.
Sekmadienis 09.11
8.00 Aš nepasakosiu pirmo įspūdžio pažiūrėjus pro langą - manau visi mes apie tą patį galvojom. Rašau Jonui - žinai, šalta, susirgsiu, nėr čia emocijos, nedasportavus, nevarysiu. Nu ok sako.
9.20 Galiausiai siūlau Šimėnui sėst pas mane į mašiną, anas pasirašo, viskas kelio atgal nėra. Šiek tiek pasidžiaugiam, kad ne Enduro čempe varom.
11.00 Pasikrovus tą savo emtėbė, kaip svogūnas prisirengus, susipakuoju Karolį, varom. Mieste eismo ne kaip sekmadieniui. Bet dar ramūs. Stojam ir gana ilgam. Laiko vis mažiau, jau prasideda parkės. Šaunam per kiemus. Rasa informuota, kad prie gardo lauktų su numeriu. Prie šviesoforų nusiiminėju viršutinius sluoksnius, dedamės šalmus.
11.48 Pasistatom mašiną univero aikštelėj (pagaliau tas aukštasis mokslas pradeda atsipirkinėt) ir nesuvokiamo organizuotumo dėka už 4min esam prie gardo. Rasa kaip tikra team manager be streso veide tvirtina numerį man ant vairo sako varyk. Lendu į gardą. Ir štai čia buvo pasinaudota padėtimi - “Atsiprašau, galit mane čia kaip vargšę vieną mergaitę praleist”. Works like a charm, iriuosi į priekį.
12.00 Startas. Nesu aš nei priekyje nei ką, bet pagaliau jaučiu, kad visai aš gerai čia atrodau. Atrodo purvai, balos, viskas taškos, o man taip gera, jaučiu tą šypseną veide. Dar kažką ir lenkiu, pasaka. Verta paminėt, kad nuo kokios 20min nieko nebelenkiau, tik mane, bet B/C lygos varžybos yra labai nenuspėjamos kur esminis tikslas - nebūt pervažiuotam.
Pirmas nusileidimas - atsisveikinu gertuve. Nu ką, galvoju, jei ką vėl naudosiuos vargšės mergaitės kozeriu, dar nebuvo pavedęs šiam gyvenime.
Tiesos kalnas. Jau gyvenimo prasmės tema mintyse s**asi, bet Rasa laiminga šaukia, ok reikia šypsotis. Ir tada nutinka kažkas neplanuoto - Didysis Š (Š.Dmukauskas) stovi ant kalno ir kaip mano didis išsigelbėjimas eina žemyn. Man net nespėjus suvokt kas kaip prašaus gertuvės, sėkmingai ją gaunu (kažką labai skanaus geri, domina).
xx.xx Finišas. Ant kiek viskas džiugina. Po gana ilgo laiko jaučiuos patenkinta varžybom. Nesvarbu man nei ta vieta, nei laikas, pagaliau gerai jaučiaus. Protas rado bendrą kalbą su kūnu, kojos irgi fresh. Biški susigraudinau iš tos euforijos. Vienok, sunkūs metai buvo, su daugiau downs nei ups. Save pačią suvalgiau daugiau kartų nei derėtų ir reikėtų. Bet matyt žmogaus gyvenimas tuom ir gražus, kad mes galim tikėt. Savimi, procesu, šviesesniu rytojumi - čia jau patys renkamės. Kas antrą dieną klausdavau Jono - o tai pramuš čia mane ar ne? Vargšas žmogus šiaip, tiek visko daug turi sugert ir dar kažką protingo į tuos sapaliojimus atsakyt. Pray 4 Jovanis.
Ir dabar galėčiau sakyti, va, mane pramušė, AŠ pasiekiau, AŠ treniravaus. AŠ tikėjau.
Ir meluočiau.
Viskas atsiremia į tą evoliucijos nepamintą žmogaus polinkį grupuotis. Nes iš esmės - nelabai mes pajėgūs kažką padaryti vieni. Kuomet netikėjau savim, gražių žodžiu negailėjo draugai ir šeima. Kada trūko valios - treneris irgi grąžindavo į realybę. Kada trūko džiaugsmo ir juoko - ateidavo komanda.
Ir vien mano vieno starto istorijoje kaip matot, buvo ne vienas ir ne du veikėjai kurie atliko kritines funkcijas.
O dar atskira padėka keliauja visiem +30 vyrams (kaip galėjot pastebėt, traukia vyresni) - be jūsų gyvenimas būtų pilkesnis ir sunkesnis. Tie kur trasoj kvietėt sėst ant rato - jūs aplamai į kitą žmonių kategoriją papuolat xoxo
Varžybos, kuriomis džiaugiuosi. Ne apie podiumą jos, o apie komandą, bendruomenę ir galimybę tikėti, o po to mylėti.
- Justė
