11/08/2022
SANTI ALTIMIRA: „TRENERIS TURI MOKĖTI NE TIK VADOVAUTI, BET IR PAJUOKAUTI“
Barselonos RCD „Espanyol“ stovykloje Lietuvoje darbuojasi penki šios akademijos specialistai, o vienas didžiausią patirtį sukaupusių trenerių yra Santi Altimira Munozas. Diplomuotas specialistas dvejus metus dirbo JAV, specializuojasi futbolininkų fizinio rengimo ir traumų prevencijos srityse, individualiose treniruotėse ir žaidėjų atsistatyme po patirtų traumų. Siūlome pokalbį su Santi Altimira apie jo požiūrį į jaunųjų futbolininkų rengimą.
– RCD „Espanyol“ stovykla Lietuvoje artėja prie pabaigos. Kokie jūsų įspūdžiai?
– Stovyklos organizacija ir darbo sąlygos – puikios. Vaikai treniruojasi labai gerai, yra motyvuoti ir nori išmokti naujų dalykų. Per kelias dienas stengiamės perteikti specialią treniruočių metodologiją. Matau, kaip berniukai tobulėja.
– Kaip manote, ar teisingas stereotipas, kad jaunieji ispanų futbolininkai bręsta greičiau, yra gabesni, imlesni ir labiau techniški, nei Lietuvos vaikai? Ar galite palyginti juos?
– Ispanijoje turime „La Liga“ čempionatą, o jame žaidžia geriausi pasaulio futbolininkai – kiekviename klube rasime žvaigždžių. Mūsų vaikai nori lygiuotis į juos, nori tapti tokiais pačiais gerais. Mes turime labai daug futbolo mokyklų ir akademijų, tarp jų vyksta konkurencinė kova. Svarbus ir ekonominis niuansas. Visi tėvai nori, kad jų vaikai taptų profesionaliais futbolininkais, nes tai garantuoja didelį atlyginimą ir gerą gyvenimą.
Lietuvoje pagrindinė sporto šaka – krepšinis. Aš iki šiol prisimenu Ispanijoje rungtyniavusius Rimą Kurtinaitį, Arvydą Sabonį, be abejo, žinau ir Kauno „Žalgirį“.
Plėtoti futbolą jūsų šalyje sunkiau. Štai Ispanijoje vaikai su futbolo kamuoliu praleidžia 24 valandas per parą. Treniruotėse, mokykloje, namuose, gatvėje – visur. Jam nepasakysi eiti žaisti rankinio ar kito sporto. Ne ne – futbolas! Tikriausiai tai daro skirtumą ir lemia geresnį vaikų parengimą.
– „Espanyol“ sistemos treneris Jaume Bartres sakė, kad vaikai visur vienodi, o jų tobulėjimas priklauso nuo treniruočių sąlygų ir trenerių kompetencijos bei jų atsidavimo savo amatui. Sutinkate su Jaume?
– Visiškai sutinku. Kai 2010 metais Ispanijos rinktinė laimėjo pasaulio čempionatą, mūsų futbolo metodologija išgyveno piką. Daugėjo futbolo mokyklų, jas lankančių vaikų, trenerių ir t.t. Kodėl? Kiekviena su futbolu susijusi persona norėjo ne tik žaisti, bet ir dirbti Top klube, varžytis aukščiausio rango turnyruose. Tas liečia ir trenerius, juk „La Ligos“ klubus treniruoja patys geriausieji. Kiek specialistų nori tapti futbolo treneriais Lietuvoje? Tikslių duomenų nežinau, bet Ispanijoje – apie milijoną. Jei nori išlikti elite, privalai daug dirbti, mokytis ir tobulėti, nes nuožmi vidinė konkurencija skatina tobulėjimą. Tobulėjantis treneris ir savo auklėtinius padaro geresniais.
– Pastebėjome, kad šioje stovykloje iš karto atradote puikų tarpusavio ryšį ir bendrą kalbą su vaikais. Kiek svarbūs jaunajam futbolininkui geri santykiai su treneriu?
– Tai vienas iš svarbiausių dalykų. Jei treneris atras gerą ryšį su auklėtiniu, jis vertins tai ir noriai priims perduodamą informaciją. O pasitikėjimą dar labiau sustiprina geri rezultatai. Dvejus metus praleidau Kalifornijoje dirbdamas su Oklando mergaičių komanda. Jos narės turėjo problemą – dažnas kelio traumas. Buvau atsakingas už šių traumų prevenciją ir paruošiau specialių planą, kaip apsisaugoti nuo jų. Mums pavyko ir komanda laimėjo šešerias rungtynes iš eilės, tad ryšys dar labiau sustiprėjo.
Bendravimas su vaiku yra esminis dalykas. Bet vaikas turi suprasti, kad treneris jam nėra geras draugas ir distancija tarp jų privalo išlikti. Mes galime kartu pažaisti ir palaidyti juokelius, bet kai ateina metas treniruotis – mes imamės darbo susikaupę ir aš visų pirma būnu treneris, o ne draugas. Reikalingas balansas.
Ispanijoje dirbu mokytoju vidurinėje mokykloje, turiu pedagogo išsilavinimą ir moku bendrauti su vaikais. Jei pavyksta išlaikyti tokį balansą ir vaikas supranta situaciją – fantastika, tuomet nekyla jokių problemų. Bet jei būsi per daug griežtas ir nuolat spausi vaiką – jam tai tikrai nepatiks. Reikia nebūti per griežtu, palaikyti sveiką ryšį ir nusipelnysi pasitikėjimą. Visada sakau, kad griežtas treneris savo reiklumu pasieks 60 proc. norimo rezultato. Pokštaujantis – 40 proc. O jei sugebėsi suderinti abu šiuos dalykus – gausis visi 100 proc.
– Papasakokite apie Ispanijos akademijų darbo specifiką: kiek vaikų sėkmingai pereina visas pakopas ir įsitvirtina vyrų futbole? Kokia situacija „Espanyol“ akademijoje?
– Prieš trejus metus tyrimas Ispanijoje parodė, kad 1 iš 1 000 futbolą žaidžiančių vaikų vėliau tampa profesionalais. Tačiau U-16, U-18 būna labai perspektyvių ir daug žadančių futbolininkų, kurie vėliau dėl traumų ar kitų aplinkybių neprasimuša į suaugusiųjų futbolą. Todėl sunku nustatyti procentinę išraišką. Jaunimui neįtikėtinai sunku patekti į tokius klubus kaip „Barcelona“ ar Madrido „Real“, nes jie dažniausiai perka dideles žvaigždes.
Perėjimas į profesionalių futbolą gali priklausyti nuo šimto įvairių faktorių: šeimos, draugų įtakos, o kur dar treneriais apsimetantys agentai, kurie turi savų interesų. Bet svarbiausia būti pasiruošus ir gausi galimybę. Pavyzdžiui, „Espanyol“ akademija yra išskirtinė, ji viena geriausių Ispanijoje, nes pagrindinės vyrų komandos sudėtyje kasmet turime iki 40 procentų žaidėjų, atėjusių iš mūsų akademijos. Vadinasi, prasimušti galima.
– Ką galite patarti Lietuvos futbolo treneriams?
– Dirbti, dirbti, dirbti. Aplenkti rutiną ir negalvoti: šiandien atidirbau, rytoj – vėl, poryt – vėl tas pats. Tokiame darbe reikia kantrybės ir noro mokytis. Kartais reikia aplankyti kitas šalis ir pasisemti patirties iš ten sėkmingai dirbančių sistemų. Svarbus nuoseklumas. Jei nepavyko pasiekti norimo tikslo – turėti kantrybės ir eiti pirmyn.
– Pabaigai: lapkritį Katare prasidės pasaulio čempionatas. Ko jame tikitės iš Ispanijos rinktinės?
– Aš tikiu, kad galime tapti čempionais. Mes tikrai esame pretendentai. Kaip ir Brazilija, Argentina, ar Prancūzija. Turime vieną geriausių trenerių Luisą Enrique, kurio propaguojamas futbolas yra subalansuotas, intensyvus ir smagus žiūrėti. Tačiau kiekvienos rungtynės – nauja istorija ir per jas gali nutikti daugybė scenarijų: svarbus žaidėjas patirs traumą, paskutinę minutę prasileisi 11 m baudinį ir t.t. Prisiminkime, kaip 2010 metų pasaulio taurės finale po pratęsimo 1:0 įveikėme Nyderlandus. Bet prieš tai, rezultatui esant lygiam, po Arjeno Robbeno smūgio Ikeras Casillasas tik pirštų galais atrėmė kamuolį. Viskas galėjo pasibaigti varžovų pergale. Manau, Ispanija yra tarp Top 3 rinktinių pasaulyje ir „ant popieriaus“ atrodo solidžiai.
– Dėkojame už pokalbį.
