https://www.facebook.com/100565075010629/

Pabirę po Girią, Neringa (2026)

17/10/2020

Tarp Nidos ir Preilos.

06/10/2020

Nė velnio nebijau!
Va tokiu motyvuotu pavadinimu pakrikštijom tikriausiai paskutinį šio sezono dviračių žygį spalio 3-4 dienomis. Mes – velnių supančioti nain-to-faiv gyvenimo – tai ir kelias šįkart optimizuotas miesto miškažmogiui: dvi dienos Aukštadvario apylinkėse, planuose beveik šimtukas kilometrų per abi dienas.
Pirma diena asfaltu nedžiugino, užtat žvyro įvairovė buvo ojojoj. Jei būtų rašinėlis apie šios dienos kelius, aš jį pavadinčiau "Akmenys bangose" ir būtinai dar ką nors apie mūsų gražią Tėvynę parašyčiau 😃
Bet mes ne žvyro pažiūrėti važiavome. Tikslas buvo aplankyti gamtinius, mitinius ir velniškus objektus Aukštadvario apylinkėse. Kaip sekėsi? Puikiai!
Strėvos karališką akmenų kelią ir piliakalnį netyčia praleidome, nes buvo smagu važiuoti mišku, atriedėjome tiesiai prie Strėvos įgriuvos. Pasak legendų ten baliavodavo velniai, stovėjo krištolo rūmai, pikta žmona prakeikė uliavojantį vyrą ir visi baliai skradžiai žemę prasmego. Iš visko liko tik stogo kraigas, nulipus galima pabelsti į langelį 🙂
Čia jau buvo galima suprasti, kad lengvas kelias nėra šios dienos likimas ir atkarpos nuo vieno objekto iki kito buvo įvairios žvyro bangų, smėlio ir akmenų variacijos. Patiko 😃
Kita stotelė buvo tikrai magiška – Drabužininkų pilkapiai. Jų daug, jie seni, jie primeta savo nuotaiką visam miškui. Psichodelijos prieskonį dar pridėjo ir aplink augančių grybų įvairovė (jie neatrodė valgomi). Prieš judėdami toliau, dar paklaidžiojome ir pagaudėme prabėgusių amžių nuotaiką senoje girioje.
Dienos eigoje dar neplanuotai prikabinome prie plano porą papildomų objektų. Charakteringais keliukais numynėme iki Tolkiškių koplytėlės (ieškantiems architektūros paminklų nepatiks) ir Žaliųjų Prūdelių (tikras pavadinimas). Pavalgius prie vieno iš jų buvo pats laikas aplankyti Kartuvių kalną ir nuo jo kristi tiesiai į Velnio duobę. Tiesa, tas kritimas irgi nebuvo pačiu lengviausiu keliu. Jonui ratas bišk nukrito, bet paskui viskas vėl buvo gerai. Nuo čia maždaug jau leidom sau pabambėti, kad sunki diena ir sunkus kelias. Vidutinis dienos greitis 17 km/h nemažai pasako, vietomis tikrai buvo koki 6 km/h 😃
Na bet velnio duobėn vis tiek nusileidome ir paskui ratu pakilome. Buvo priimtas sprendimas praleisti paskutinį piliakalnį ir jau temstant (vaje, kaip tai greitai vyksta rudenį!) mynėme į stovyklavietę. Atmynėm jau sutemus 😃
Vakaras buvo neįtikėtinai šiltas, nereikėjo pusės šalčiui tverti turėtų daiktų ir drabužių. Svarbiausia detalė – nerealiai skanūs Gintos užmaišyti makaronai su krevetėmis ir kokosų pienu. Taip prašmatniai ir skaniai nuo laužo dar neteko valgyti, pasaka!
Na o antra diena turėjo būti lengva, suplanuota daugiausia plento keliai su pora objektų pakeliui į Trakus. Iš stovyklavietės mynėm į Aukštadvarį. Jau norėjome valgyti, bet dar pasižvalgėme po dvarą, pačiupinėjome 130 metų senumo kaštoną ir pajudėjome tolyn.
Pakeliui dar aplankėme Semeliškes, kur iš kampų būriais pradėjo lįsti triko apsitempę dviratininkai. Mes tuo tarpu pavalgėme aikštėje prie Nikolajaus Stebukladario cerkvės, numynėme akmenim grįstu taku iki malūno (visiškai neverta, jei ką).
Bet lengva nebuvo, nes jei vėjas pučia, tai visada kažkodėl į snukį. Čia yra prakeiksmas kažkoks ir, matyt, baudžia mus už tai, kad su velniais duobėse norim tūsinti, o ne bažnyčias lankyti. Dar buvo rimtos druskos ant šitos žaizdos užberta – į priešingą pusę mynė milEjonas lengvų kaip pūkas plento dviratininkų, kuriems vėjas pūtė į šiknytes ir mes mojavom jų gražiom šypsenom stenėdami į kalnus ir kalnelius. Keliai ten pasivažinėjimui super duper – pavingiuojantys nuolydžiai ir kalnai, eismas minimalus.
Na bet nieko, numynėme, spėjome kibinų paėst, į traukinį laiku atvykome. Ir visgi sukapojome lygiai šimtą km, nors sąlygos nebuvo labai paprastos ir planavome kiek mažiau. Tai kietai čia buvo 😃
Žygis šešiese užskaitytas 100%, sunkus kelias nesustabdė ir tų, kurių dviračiai neatrodė jam pritaikyti. Tai jei tau atrodo, kad tavo dviratis yra netinkamas kelionei, gali būti taip, kad netinkamas yra tik nusiteikimas 😉

21/08/2020

Mažoji Lietuva. Paskutinė kelionės diena. Rugpjūčio 19d.
Dienos tikslas – nuo Nidos iki Klaipėdos. Užkirtome pusryčiams lavašų su mėsytės ir daržovių įdaru, pasidalinome rytine kava su stovyklavietės kaimynais ir pajudėjome.

Oras pasitaikė šiltas, gaivino vėjukas. Pirmas trumpas sustojimas buvo prie Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlės ir etnografinių kapinių, kur pasisėmėme ramybės ir stiprybės 😇. Iki Pervalkos dūmėme geru asfaltuotu dviračių keliu. Pakeliui akis ganėme į supančius pušynus, labinomės su ožkyčių banda. Nuo Pervalkos prasidėjo ne toks geras takas. Jis eina iki pat Smiltynės su geresnėmis ar blogesnėmis atkarpomis. Akis ganėme po Naglių gamtinį rezervatą.

Pirmas ilgesnis sustojimas buvo Naglių rezervato pažintinis takas. Šiuo metu norint apsilankyti, reikia nusipirkti bilietą 💸. Taip bandoma riboti lankytojų srautus, nes kopos nukenčia nuo daug bet kur lipančių žmonių. Kopimo ir prieš akis atsivėrusio peizažo aprašyti beveik neįmanoma 😍. Atrodo, kad ką tik buvai Lietuvoje, o dabar eini per dykumą. Buvo sunku ir karšta. Pėdos gavo karšto smėlio masažo terapiją. Jėgų įdėta daug, bet vaizdas atpirko viską. Neapsakoma! Grįždami nuo kopų, atsigaivinome ledais ir vėl stojom į kelią 🚴‍♀️.

Šis dviračių takas tikrai neskirtas skraidymui, tad ramiai pasiekėme Juodkrantę. Ten įkišome kojas į vėsų Baltijos vandenį. Truputį pailsėję, judėjome Juodkrantės centro link. Raganų kalne nukeliavom pas vasarojančius giminaičius. Jie pagirdė ir pamaitino. Buvo taip gera ir malonu, norėjosi likti, bet laukė dar kokie 20km. Juos įveikėme vakaro saulei žarstant spindulius pro kopas ir džiaugiantis romantiškais miško vaizdais. Pasukome link naujosios Smiltynės perkėlos, įveikėme paskutinį didelį kalną ir tolumoje išvydome Klaipėdą. Artėja kelionės pabaiga 🥺. Dar laukė linksmoji dalis – nusileidimas nuo to kalno . Greitai pasiekėme keltą ir netrukus jau važiavome Klaipėdos keliais.

Smagi kelionė, tikrai turėsime, ką prisiminti! Dviračių maršrutą Klaipėda - Šilutė - Rusnė - Nida - Klaipėda su įspūdingais vaizdais verta išbandyti kiekvienam!

20/08/2020

Mažoji Lietuva. Trečia diena. Rugpjūčio 18d.
Rytas prasidėjo labai anksti, nes iš Rusnės salos turėjome keltis į Nidą. Atsikėlę 6h, vokišku įpročiu👮staigiai susidėjome daiktus, greitai užkandome ir, atsisveikinę su šeimininku, pajudėjome uosto link. Kelyje sutikome tik ankstyvas žvejų mašinas🦈. Labai smagu minti ir stebėti ryto gyvenimą pievose: skambėjo giesmininkų choras, matėme besibūriuojančius baltuosius garnius ir kormoranus. Įspūdingas vaizdas! 🤩 Norėtųsi kada atvažiuoti per pačią paukščių migraciją ir ankstyvą rytą stebėti juos su žiūronais.

Keltas turėjo išplaukti iš Uostadvario, kurį pasiekėme gerokai per anksti. Uostadvaryje mus pasitiko gandrai, špokai, kregždės ir kiti neidentifikuoti paukščiai, aplojo šunys. Turėdami laiko iki išvykimo, strategavome dviračių pakrovimo į keltą variantus: kelsime dviračius su daiktais, ar mėtysime į vidų daiktus ir dviračius atskirai 🧐. Realybė buvo kažkur per vidurį. Norinčių keltis į Nidą buvo daug, tad keltui nuleidus trapą, prasidėjo didysis dviračių ir mantų kraustymas. Džiugu, kad bendras darbas žmones suvienija ir radome draugų 🤝. Įpatoginę dviračius, paskui save, pradėjome kelionę.

Staiga nukrito ant nosies vienas lašas, kitas ir per marias jau plaukėm per visai rimtą dulksną. Sulijome, sušalome, bet saugiai pasiekėme kitą krantą. Nidos uoste vyko komandinis dviračių iškėlimas iš kelto. Šį kartą jau visi bent iš matymo pažįstami padėjome vieni kitiems, padėkojome, pamojome ir važiavome. Su kai kuriais dar kavinėje susitikome ☕️. Pasistiprinę pusryčių blynais ir kava su arbata, numynėme iki Vencekrugo kalno. Pagyrimai dviračių takui Nida – Preila: toks lygus, kad Aušrinė iš laimės net posūkį į kalną praskrido.

Vencekrugo kalną įveikti buvo iššūkis, bet nepasidavėm. Ant kalno susitikome su atostogaujančiais draugais. Kartu nukeliavome į Thomo Manno muziejų. Toliau po prakaitu 🥵užsitempėme dviračius per akmens skaldą į kalną, apžiūrėjome švyturį. Po jo atsisveikinome su kompanija ir nukeliavome iki Parnidžio kopos. Važiuojant iki Parnidžio vos Kaliningrade neatsidūrėme – pasirodo siena arčiau, nei tikėjomės, gerai, kad tėtis šalia, suganė mus. Pasigėrėję neapsakomu peizažu, pajudėjome į kempingą. Ir toliau nepaleido lietutis. Nestiprus, bet smelkėsi jis į mūsų striukes, kaulus ir daiktus 🌧.

Nidos kempinge vos radome vietą ir, pasisek tu man taip, prie pat vienų iš mūsų rytinio kelto bendrakeleivių. Ta proga mes kartu pasigaminome grikių ir pasėdėjome su vakarine arbata ir sausainiais. Smagūs tie netikėti susitikimai! 🙌

19/08/2020

Mažoji Lietuva. Antra diena. Rugpjūčio 17.
Ventės stovyklavietė pažadino 6h ryto varnų karksėjimu. Pliusas, kad galėjome pasigėrėti bundančia diena Nerijoje. Nuostabus vaizdas!
Dienos tikslas – minti nuo Ventės rago, pro Aukštumalos pelkę į Šilutę ir tada keliauti į Rusnę su daug objektų ir nukrypimų. Mūsų visus gerus norus ir optimizmą dienos bėgyje koregavo karštis... 🔥🔥🔥
Ventės rage pasidžiaugėme paukščiais ir mynėme toliau aplink Krokų lanką. Užsukome į mažas Muižės kapinaites su gražiais antkapėliais.
Įveikę statų Mingės tiltą pasiekėme Aukštumalos pelkę. Tai deltinio tipo pirmoji aprašyta moksliškai pelkė, įtraukta į Europos saugomų teritorijų sąrašą. Prie vingiuojančio tako yra lentelės su aprašymais, o tako gale - bokštelis. Džiugu, jog tokie takai yra pas mus Lietuvoje. Atvažiavus ankstyvą rytą, turėtų būti tikra paukščių karalystė 🦆🦅🦉.
Toliau per deginantį karštį į Šilutę, kur mus pasitiko valgykla "Šyša". Nusprendėme, jog tai yra geriausia kada nors aplankyta maitinimo įstaiga 👌. Labai greitai išnyko cepelinai ir kepsniai, o kompotas buvo kartojamas po kelis kartus.
Kelias į Rusnę maloniai nustebino. Aptikome dviračių taką! 🤩Rusnė – mažas, tiesiog tobulas miestelis. Apsistojome sodyboje "Skirvytė". Jos šeimininkas labai šiltai priėmė. Sodyba labai išpuoselėta, tvarkinga, ant upės kranto, galima pasinerti į gaivų vandenį. Šeimininkas užrodė ir kur žuvies gauti - "Ingos rūkyklėlė". Tai buvo mūsų pats skaniausias valgytas karšis! 🤤
Šilutė ir Rusnė atmintin įrašyti kaip nuostabūs miestai, į kuriuos būtina užsukti.

18/08/2020

Dvi keliautojos pabirutės, Aušrinė ir Ieva 👭, su stipriausiu moraliniu palaikymu ir technine pagalba - Aušrinės tėčiu👨‍🔧 , mėgaujamės vasara geriausiu būdu ir keliaujame dviračiais per Mažąją Lietuvą! Minsime nuo Klaipėdos link Ventės ir Šilutės, užsuksime į Rusnę žuvies, laiveliu kelsimės į Nidą. Nuo Nidos iki Klaipėdos lauks paskutinis etapas.

Pirma diena prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą, pajudėjome iš Vilniaus mašina. Oras po truputį kaito ir, pasiekus Klaipėdą, įsidienojus jau aiškiai jutome, jog tikrai yra vasara 🌞, užsėdome pakaitintus dviračius ir pradėjome žygį.

Pirmas objektas - Karaliaus Vilhelmo kanalas, anksčiau buvo skirtas laivams ramiai pasiekti Klaipėdą iš Nemuno, išvengiant plaukimo į nenuspėjamas Kuršių marias. Šis kanalas pasitiko mus smėlingu, o vėliau ir akmenuotu žvyru, tačiau buvo visai smagu važiuoti per nendrinių meldinukių karalystę 🌾. Taip smagu buvo, jog žvyrkelių dievui paaukojome vieną purvasaugio veržlę. Reikia tikėtis, kad visai kelionei išsiversime tik su tokiomis aukomis. Kelias palei Vilhelmo kanalą tikrai vertas keliautojų dėmesio. Aplink jį nemažai vietų nusimaudyti ar prisėsti ant suoliuko pailsėti ir paklausyti paukščių pasakojimų.

Važiuodami palei kanalą, pasiekėme Dreverną. Pakilome į jos apžvalgos bokštą ir pasigerėjome gražiais vaizdais. Drevernoje 300 metų veikė žuvų turgus ir nustebino senų plytų pastatai 🎣🦈. Į Dreverną rekomenduojame užsukti, be to, čia organizuojamos ir edukacinės programos apie žuvies kelią.

Nuo Drevernos sukome Kintų link. Asfaltuotu keliu džiaugėmės iki Kintų botaninio draustinio, toliau driekėsi žvyrkelis, kuris privertė susimąstyti, kada ir kaip pasieksime Ventę. Šiai kelio atkarpai visgi dar teko paaukoti ir gps laikiklį 😇. Pasiekus Ventės stovyklavietę, laukė nuostabus saulėlydis ir be galo skani vakarienė - makaronai su mėsyte.

Po pirmos dienos įspūdžiai džiugina. Kelias buvo su iššūkiais (vis dėlto žvyrkeliai jėgų pareikalauja), tačiau didžiąja dalimi dviračių takas eina plentu su mašinomis per labai gražias medžių alėjas 🌲🌳🌲.

08/08/2020

Pabirę po Girią moterys ne tik dviračius valdyti moka 🤩 Išbandome savo jėgas Moterų ralis 2020. Laikykit už mus kumštukus! 🤞💋

ATNAUJINIMAS rugpj. 10 d.:
🏎️ Moterų ralyje Pabirę po Girią komandą užėmė 37 vietą iš 232 finišavusių. Tarp dalyvavusių Pirmą kartą užėmėme net 4 vietą! 🙌
Turint galvoje, kad negalėjome dalyvauti mokymuose, nes tuo metu mynėme Dviračių žygyje, ir pirmas porą valandų ralio metu mokėmės taisyklių subtilybes, šiuo rezultatu labai džiaugiamės ir motyvuojamės kitąmet kilti aukščiau!

Pridedame laimėtojų komentarą. Sveikiname! 🥳
https://bit.ly/3is0nQI

01/08/2020

Penktadienis. Liepos 31. Trylikta žygio diena. FINIŠAS!
Pabudome nuo lietaus krapnojino į palapinių stogus prie Alkos piliakalnio šalia Salantų. Ilgai krapštėmės, tikėdamiesi, kad lietus va va baigsis, bet, deja, palapines pakavomės šlapias, deginome sausinamas kojines ir meldėme cepelininio dangaus išskaidrėti 🌧.
Pajudėjome Darbėnų link dar prasukdami pro Salantų krautuvę vis dar lynojant. Gera žinia - lietus mąžta ir vėjo šiek tiek mažiau.
Prie pusryčių stalo dar pasidžiaugėme, kad šiame dviračių žygyje nebuvo pradurtų dviračių kamerų ir, ką sau manote, atkarpoje Leliūnai - Grūšlaukė net du dviračio kamerų keitimai! Tomą jau galime vadinti mūsų meistru 👨‍🔧, įgudusios rankos greit ant kojų pastatė abu dviračius.
Grūšlaukėje aplankyti artimųjų kapai, išragauti Aibės krautuvės ananasiniai ir advokato skonio sausainiai, draugystės pyragas. Tikrai pasisekęs sustojimas 💯%.
Darbėnuose žmonės tikrai dirba: zuja sunkiasvorės mašinos po visą miestelį, darbininkai kruta bruzda, sunku net su dviračiu pralįsti. Planas buvo papietauti Darbėnų restoranėlyje, deja, jis būtent šį penktadienį nedirbo ir alkį malšinome vietos kebabinėje. Ne kažką tie kebabai.. 😳
Mūsų kelias toliau veda į Japoniškas sodas Kretingos rajone šalia Darbėnų. Didelis tas sodas, yra kur pasiganyti, mintis atpalaiduoti, puikios šampūnų ir arbatų krautuvėlės, žuvis pašerti sunkiai sekėsi: arba jos baisingai atšertos, arba jų tiesiog labai mažai.
Visai šalia yra ir Baltų Mitologijos Parkas, kur netikėtai gavome savininko Juliaus ekskursiją. Nuostabiai įdomiai papasakota Baltų dievybių istorija, basomis praeiti visi takeliai, pasisupta bačkutėse, įveiktas Vadimo labirintas. Labai ačiū Juliui už tikrai įdomią istoriją! 🥰
Toliau finišo tiesioji - Palanga su trumpu sustojimu prie pakelės malūno. Tie paskutiniai 12 km įveikti su vėjeliu! 🌬 Ir štai pasiekėme savo galutinį tašką - Sandros tėvų namai, kur mūsų jau laukia garuojanti kopūstynė su kotletais ir bulbomis. Labai ačiū Sandros tėveliams už šiltą priėmimą! ♥️
Buvo smagu ir gaila, kad dviejų savaičių žygis per Lietuvos šiaurę baigėsi. Pamatėme daug naujų įdomių vietelių, išgirdome daug gerų žodžių ir palinkėjimų, dar geriau pažinome vieni kitus ir labai laukiame naujų išbandymų bet kuriame pasaulio kampelyje.
Ačiū visiems, kurie mus sekė visas dvi savaites!

31/07/2020

Ketvitadienis. Liepos 30. Dvylikta žygio diena.
Pabudome kas sandėlyje, kas prie jo. Taboras. Prognozė žadėjo lietų ir vėją. Taip ir buvo...
Planai mus vedė Mosėdžio ir V. Into akmenų muziejaus link. Šunkelių buvo ir šitoje atkarpoje, vienoje vietoje radome tiesiog suartą keliuką ir per dirvoną dviračius pertempėm į kitą lauko pusę, prastūmėme su visomis tašėmis po elektriniu piemeniu ir radome tai, kas kažkada buvo kelias - atrakcionų parką su duobutėmis, balutėmis ir net šiokiu tokiu upeliu skersai kelią. Mosėdį pasiekėm šlapi, bet užsukom į kavinę su itin paslaugiu barmenu, kuris prirekomendavo žemaitiškų gardėsių su virtom bulvėm. 10 balų! 🤗
Akmenų muziejuje būtume nusiprausę, tik kad ne nuogi vaikščiojome. Lietaus buvo daug, bet parke yra kur užlįsti trumpam pasislėpti. Visai šalia Mosėdžio aplankėme ir Šauklių riedulyną. Sako, kad takas pritaikytas neįgaliesiems. Perspėjimas - nepritaikytas, nebent gal susiskambinus, kad atidarytų vartus. Dvejose vietose teks lipti per tvorą mediniais laiptais. Mūsų atveju dar ir dviračius su visa manta teko persitempti 🚲.
Pats takas - tikrai vienas įdomesnių. Augalija ir vaizdas Lietuvai nebūdingi ir tą vietovę vadina Lietuviška tundra🌲. Tikimės kada ir tikrą tundrą pamatyt, bet kol kas užteks ir šito tako. Tam, kad jis neuželtų invaziniais augalais, teritorijoje yra apgyvendinta muflonų banda (gaila, bet nesutikom).
Po tako jau keliavom Salantų link. Dėl vėjo (jau taip tarkavo šonus, kad baisu buvo vairą iš rankų pamesti) ir lietaus visgi sutrumpinom maršrutą ir apsistojom prie Alkakalnio. Paskui be daiktų užmynėme kalniuku ir Salantuose aplankėm kavinę "Pakalnutė". Atvykus mums liūdnai pranešė, kad turi tik kepsnių. Kažkaip nenuliūdom visai :D Nors iš pradžių apsimetėme, kad prie vėjo pripratome ir šlapi sėdėjome lauke, visgi teko eiti vidun. Kavinės interjerą galima ir į serialą kišt (Tvinpykso stiliaus), o viduje - šilta. Šeimininkė dar davė saldainių (visiem paskaičiavo po lygiai) ir supakavo vieną kepsnį "Egzotika", kad galėtume parvežt stovyklavietę saugančiam (😴😴😴) Linui.
Stovyklavietė buvo užuovejoje ir jautėmės kaip kitam pasaulyje po neramios dienos. Vakarienės po "Pakalnutės" jau negaminome, parvežtą kepsnį pašildėme ant laužo ir pasidarėme tos pačios Jadvygos dovanotos arbatos.
Šiaip gera diena, nors minant lietuje kartais taip neatrodė. Žygis eina į pabaigą ir jau čiut liūdna. Nuotykių dar bus :)

30/07/2020

Tračiadienis. Liepos 29. Vienuolikta žygio diena. Vėjo diena.
Vėjas pūtė į šoną arba į veidą, arba ir taip, ir taip. Dar kartais prie to prisijungdavo lietus.
Dieną pradėjom tikrai neblogai, ryte susitikome su trumpam atsiskyrusiais žygeiviais ir toliau su vėju kovojome jau septyniese (pirmą kartą nuo žygio pradžios esame septyniese!).
Pirmasis objektas dar šalia Mažeikių - geležinis tiltas ir ekstra atrakcija tempti dviračius per jį. Ant kalno užstumti vienam žirgui prireikė dviejų žmonių. Tuomet dar švietė saulė ir laukėm gražios dienos nenujausdami kiek bus keiksmažodžių :D
Toliau judėjome iki Renavo dvaro ir ten sode papietavome ant pievutės. Iki to jau buvome kaip ir pripratę prie vis pasirodančio lietaus ir net nebesislepėme, kai jis pasirodydavo. Dalis grupės aplankė ir patį dvarą, kuris tikrai puikiai atkurtas. Labai gražiai dekoruoti kambariai ir koridoriai: piešti konkorėžiai ant sienų

29/07/2020

Antradienis, liepos 28 diena. Jau dešimt dienų miname dviračius! 🚲
Šiandien buvo geras oras. Atsikėlėme prie Ventos upės ir numynėme beveik kilometrą (😄) iki Jadvygos Žolių 🍀!
Jadvyga yra labai įdomi moteris, kuri į žoleles žiūri su daug labiau mokslišku požiūriu nei galima tikėtis. Jos bazėje sukabinti žolynai gal ir atrodo raganiškai, bet pati Jadvyga sakė, kad magija ir raganystėmis netiki. Jos aistra - chemija 🧪, o arbatų receptai pagal tai ir sudėti.
Pasikalbėjus prie arbatos puodelio, šeiminikė dar nuvedė mus į savo vaistinių augalų sodą ir parodė pievą, kurią atkūrė Ventos vingyje. Eksta pliusas - gavome pavalgyti šilkmedžio uogų ir apspitę medį jas rijome saujomis. Geras apetitas - akivaizdus! Matyt visai sveiki esame :).

Paskui pajudėjome į Aleksandro Griškevičiaus, aviacijos pradininko Lietuvoje, muziejų Viekšniuose. Muziejus mažas, bet supažindina su įdomiomis asmenybėmis - žmonėmis, kurie Lietuvoje nuo ~1855 metų kūrė ir bandė įvairių skraidyklių modelius 🪂. Buvo ir ornitopterio modelis - dviratis su sparnais. Tokio mes norėjome naktį, kai Mažeikiuose palikę daiktus išvykome didinti kilometrų skaičiaus. Gavosi įdomiai.. :D
Audra, kuri kaupėsi dar prieš išvykstant, mus prigavo prie karjero, o aplink jokios pastogės. Visai netrumpai teko slėptis senose kapinaitėse ant kalno po medžiais. Pats tas per audrą :D Prasidėjo visokios "dviračiai po medžiu - tai žaibolaidis" ⚡ paranojos ir kelias lietaus bangas jau pralaukę visgi išmynėme klampiu žvyrkeliu namo. Dviračiai vėl pasipuošė žvyro kailiuku. Ir dainavo dainas 🎻. Minant net nesijautė kad lyja. Šiaip minti per audrą vidury niekur yra nebloga patirtis, kaip ir penkiese susispaudus po medžiu lietuje gerti vieną skardinę alaus :D.
Grįžom, dar padegustavom šermukšnių vyno ir ėjome šiltai miegoti.
Apie bendrą kilometrų skaičių net biškutį gėda pasakoti, berods apie keturiasdešimt prasukom :D.
Labanakt ir laukiam naujų kelių. Bus vėjo ir vadė Vika jau prisijungs. Sakė reiks daug važiuoti 😅

28/07/2020

Pirmadienis, liepos 27 diena. Devintoji žygio diena.
Trumpai: Kamanų rezervatas! 🌿
Iš Ventos mynėme tiesiai į Kamanų gamtinį rezervatą, kur buvome susitarę dėl ekskursijos. Susitarti galima ir tą pačią dieną, o eiti be darbuotojo - no no no ⛔.
Pelkės gražios ir visi kažką apie jas žino - yra saulašarių ir liūne galima prapulti. Su parko žinovais žymiai smagiau ir net gali pasijausti kažko išmokęs ;).

Čia buvo pagrindinis dienos objektas ir ekskursija truko čiut daugiau nei porą valandų už sąlyginai nedidelius pinigus. Gavome ir pelkėje basomis pabraidyti 🦶, ir visokius gyvius apžiūrėti 🦢. Ten yra bebrų, buvo net ir jų kaimas.
Sužinojome ir kaip Akmenės cemento dulkės veikia augimą, ir kokios ligos valgo vietines pušis, ir kokie čia paukščiai nakvoja. Sakė, kad ir tetervinai ten šoka ir papasakojo apie pelkės ežeriuką, kurio visas lelijas sušlamštė briedžiai. Ten neva gražiausia gegužę, bet norisi užsukti ir spalį atsiveikinti su migruojančiais paukščiais.

Trumpas aukštapelkės struktūros konspektas smalsumui sužadinti:
Lagas - kiekvieną aukštapelkę juosianti juosta, kurioje susirenka nutekėjęs nuo pelkės šlaito vanduo.
Aukštapelkės centre yra kalnelis.
Kimsas - pelkėje esantis kupstas, dūburys - žema vandeninga vieta.
Praplaišas - praplyšusi durpių paklotė ir susidaręs plyšys, atrodo lyg upelis pelkėje. Kiminai (samana) - gali sugerti iki 30 kartų daugiau vandens nei patys sveria. Kai kiminas auga, jo apačia virsta durpe, o kiminas toliau auga į viršų. Kiminai pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis, valo vandenį, dėl to paklydus pelkėje nebūtų baisiausias variantas gerti iš jų išspaustą vandenį.
Po pelkės papietavome šalikelėje ir gavome tai, ko buvome pasiilgę - šunkelius. Buvo šaknų, purvo, kažkoks statybinis asbesto keliukas tarp kukurūzų laukų, pora laukuose skrendančių erelių ir krūvelė bembių. Dviračiai vėl aplipo purvu (išskyrus tuos, kurie išlaviravo 😎).
Dienos pabaigoje išsiūbavome dar vieną sūpuojantį tiltą ir aplenkėme marozų nusėstą malūną Viekšniuose. Miegojome prie Ventos, o kitoje pusėje tūsino stovyklos vaikai. Smagu, kad juos nuvarė miegoti 11 val. Negerai tai, kad jie anksti keliasi :D.
Kitą dieną užsuksime pas Jadvygą susipažinti su vaistažolėmis ir išmaišysime keliukus Mažeikių link.

Pabirę po Girią

17/10/2020

06/10/2020

21/08/2020

20/08/2020

19/08/2020

18/08/2020

08/08/2020

01/08/2020

31/07/2020

30/07/2020

29/07/2020

28/07/2020

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category