04/02/2018
sveiki, su jumis meiles skilties redaktore. papasakosiu jums skaudzia meiles istorija:
Tai buvo tie menesiai, tie draugavimo. Kurie man buvo geriausi pasaulyje , mes šmaikštavome, leidome visada laiką kartu ,kaip išvažiuodavai,kalbėdavome kiekvieną dieną, naktim, tie nuostabūs vakarai, stebint žvaigždes, susikibę už rankučių, mūsų draugai visada šypsodavosi,kaip mus matydavo. Tačiau vėliau supratau ,kad kažkas nebetaip, baigėsi ta vasara, prasidėjo mokykla ,rečiau būdavome kartu, susitikdavome kartais, ta dieną mane bučiavai,buvome apsikabine, tada tu pradėjai elgtis keistai, sėdėjai pas mane namuose ir sakiai ,kad nebežinai kas tau darosi. Tada kitą dieną tu mane palikai , atrodė pasaulis sugrius, sakei man,kad aš tau ilgai neatsibosiu, jaučiaus kaip išnaudota,vieną dieną bučiuoji ,kitą palieki mane. Verkiau ištisas savaites, rašydavau tau SMS ,vis dar susitikdavome, nes mūsų tokipatys draugai . Tada man liepei palaikyt telefoną, ir kažkur nuėjai, aš nesulaikiau nori ,paskaityt žinučių,žinoma,radau merginą, jo klasiokę, su kuria jis bendrauja, juokauja ir taip toliau. Tada pajutau dar didesnį akmenį ant širdies, norėjau pamiršt, atsukt laiką,kad tik būčiau apie tai nesužinojus.Maždaug po mėnesio ,mes buvome pas jį,buvo rudens atostogos, jaučiau kaip jis nenuleidžia nuo manęs akių , vėliau vakare ėjome pas draugę,žiūrėjome filmą, jis man pradėjo imt už rankos, lyg bandyt apkabint ir vis žiūrėjo į mane ,savo tuo mielu žvilgsneliu,kuriam negalėjau atsispirti. Maniau pasikartos tapati istorija, kaip mes buvome išsiskyrę, maniau jis vėl man pasiūlys draugaut, labai dėlto džiaugiausi , bet jau ir bijojau. Tikriausiai ,dėjau perdaug vilčių,baigėsi atostogos, viskas tai pat. Važiuodavau į tą užmiestį,kaimelį kiekvieną savaidgalį,kad tik pamatyčiau jį. Dabar jau praėjo du mėnesiai, nebevažiuoju į ta kaimą, neberašau jam SMS,tačiau kaip pagalvoju , vistiek jaučiu ,kad jį myliu.Tą vakarą visi linsminosi išleistuvių vakarėlyje. Tik viena mergina pasikukčiodama žiūrėjo į vieną tašką, praradusi laiko nuovoką. Ją pastebėjo bendraklasis:
- Kas nutiko?
Mergina nusišluostė ašaras, giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti:
- Viskas buvo labai gražu. Vienas be kito negalėjome. Rokas mylėjo mane, tą patį ir aš jam jaučiau. Kaip ir kiekvieną vakarą jis lydėjo mane, tačiau nei vienas nenorėjome grįžti namo. Keista nuojauta kuždėjo, kad tai paskutinis vakaras. Kitą rytą, nesutikau jo mokykloje. Neiškentusi, kamuojama nežinios nubėgau pas Roką į namus. Duris atidarė jo motina. Perbalusiu veidu ji paaiškino, kad jis ligoninėje. Krūtinę pervėrė gilus skausmas, bėgte nulėkiau pas jį. Jis nieko nesakęs padavė raštelį ir užmerkė savo žydras akis amžiams.
(Raštelis nuo Roko)
Viename tvenkinyje plaukiojo dvi gulbės. Neatsakingi medžiotojai pašovė gulbiną. Jis mirė. Gulbė neiškentusi netekties skausmo pakilo aukštai aukštai į dangų ir sukaupusi visas jėgas staigiu judesiu trenkėsi į akmenis.
Kitą diena mergina žuvo auto avarijoje.
©teenager©
