24/08/2026
Ar kada nors bandėte apkabinti medį? Ne dėl Facebook nuotraukos. Iš tikrųjų.
Skamba truputį kaip žmogus, kuris Balyje jau per ilgai pagyveno. 😄 Bet pabandykite.
Kalnuose kartais sutinku tokius medžius, prie kurių savaime sustoji. Abango miškuose jų yra milžiniškų. Susisukusios šaknys, samanos, šakos virš galvos. Atrodo, lyg kažkas būtų pamiršęs dekoracijas iš „Avataro“.
Ir kai apkabini tokį medį, ateina keistas jausmas.
Pagalvoji, kiek metų jis čia stovi. Kiek audrų praėjo. Kiek sausrų. Kiek žmonių gimė, paseno ir išėjo, kol jis tiesiog stovėjo toje pačioje vietoje. Mes dėl vieno blogo komentaro galime sugadinti sau pusę dienos, o šitas senis kelis šimtus metų gauna vėjo į snukį ir vis tiek augina naujus lapus. 😄
Nežinau, ar medis gali perduoti žmogui savo „atmintį“. Mokslas tam tokios gražios istorijos neduoda. Bet žinau kitą dalyką. Palietęs kažką, kas gyveno gerokai prieš tave ir tikriausiai gyvens po tavęs, labai greitai prisimeni savo tikrąjį dydį.
Ir tada pagalvojau apie Lietuvą.
Apie senus medžius, kuriuos sodino mūsų seneliai ir proseneliai. Po kuriais kažkas pirmą kartą bučiavosi, slėpėsi nuo lietaus, augino vaikus, grįždavo iš laukų. Mes mėgstame kalbėti apie ryšį su protėviais, bet kartais tas ryšys stovi tiesiog prie kelio. Gyvas.
Todėl liūdna matyti, kai seni miškai ir medžiai vertinami tik kubiniais metrais medienos. Šimtą metų auginti galima labai ilgai. Nupjauti galima per kelias minutes. O paskui stebimės, kodėl kažkur dingo vietos, kurias prisimename iš vaikystės.
Gal todėl kartais verta apkabinti medį. Ne todėl, kad jis stebuklingai išspręs tavo problemas.
O todėl, kad kelias minutes pabuvęs šalia jo supranti, kiek daug mūsų problemų tam medžiui būtų tiesiog dar vienas trumpas vėjo gūsis.
O jūs turite medį iš savo vaikystės, kurį prisimenate iki šiol?