04/04/2023
MINTYS, KURIAS REIKĖTŲ IŠMESTI IŠ GALVOS ...
Mintys artistės Fainos Ranevskajos (1896 – 1984). Liaudies artistė. Vyresnioji karta ją tikrai žino. Tai buvo neeilinė asmenybė. Ji buvo ašraus liežuvio, pasižymėjo skvarbiu protu, pastebėdavo esmę ir nesivaržydama, nevyniodama į vatą, išreikšdavo taikliai. Jos pastebėjimai jau tapo aforizmais. O daugelis įsiminė labiau, negu jos vaidmenys. Nepraradę aktualumo ir paraėjus pusei amžiaus. Pavyzdžiui:
„Gyvenimas per trumpas, kad gadintumėme jį dietomis, gobšiais vyrais ir bloga nuotaika“
„Geriau būti geru, stipriai besikeikiančiu žmogum, negu ramiu, išauklėtu padaru.“
„Paleiskite idiotus ir klounus iš savo gyvenimo. Cirkas privalo gastroliuoti.“
„Pastebėjau, kad jei nevalgant duonos, cukraus, riebios mėsos, negeriant alaus su žuvimi - snukis tampa mažesnis, bet liūdnesnis. „
"Yra žmonių, kuriuose gyvena Dievas, Yra žmonių, kuriuose gyvena Šėtonas, o yra ir tokių, kuriuose vien šliužai."
Ir daugelis kitų... Taigi, Faina Ranevskaja apie gyvenimo kokybę... Sutinku su jos žodžiais, todėl ir dalinuosi.
„AŠ NIEKAM NEREIKALINGAS...“
Jei žmogus sako: „Aš niekam nereikalingas“, tai reiškia, kad jis nereikalingas pats sau. Kažkas skundžiasi, kad vaikai retai atvažiuoja arba išvis atsisako lankytis, kažkas patiria draugų pasitraukimą iš gyvenimo ar pan., o paskui pareiškia tokius dalykus. Šiame pasaulyje esame tam, kad įgytume savo patirties. Pas mus savo akys, kad galėtumėme matyti, savo ausys, kad galėtumėm girdėti, savo skonio receptoriai, kad pajaustume skonį, galų gale savo smegenis – viską turime savo ir mes privalome visa tai panaudoti, įgyti savo patirties. Tačiau žmonės taip priklausomi nuo kitų dėmesio, kad pamiršta apie save, pameta savąjį „Aš“. Džiaugtis gyvenimu galime tik per savąjį „AŠ“. Mėgautis gyvenimu – tik per savo „AŠ“. Kas nutinka žmonėms, kurie nesugeba išlaikyti savo „aš“ ir galiausiai tampa nebereikalingi patys sau? Klausimas retorinis.
Mūsų toks auklėjimas, kad žmonės galvoja, kad būti vienam ir tuo mėgautis - nėra gerai. Dalintis mus išmokė taip gerai, kad norisi pasidalinti net gera nuotaika. O kas, jei šalia nieko nėra? Žmogus pradeda liūdėti, kad neturi su kuo pasidalinti savo gera nuotaika! Esame nuostabūs žmonės“, – sako Faina. „Žmonės turi suprasti, kad jų viduje vis dar yra mažas žmogus, kurį reikia džiuginti ir jį mylėti. Kuris turėtų skaityti knygas, turėti savo pomėgių, leisti sau atsipalaiduoti, kurį reikia visaip skatinti tiesiog už tai, kas jis yra. Tai nėra egoizmas – tai meilė sau. Supraskite, kad kai mylite ir gerbiate save - tai nereiškia, kad visus aplinkinius laikote blogesniais. Ne. Tai reiškia, kad gerai jautiesi kompanijoje vienas su savimi. Būti vienam su savimi ir mylėti save šiomis akimirkomis, negalvoti apie kitus ir neapsikrauti blogomis mintimis – pirmoji sveiko proto taisyklė. Aplinkinius traukia visaverčiai žmonės, suprantate? Tą akimirką, kai nustosite trokšti žmonių, jie ateis...
MANO GYVENIMAS NUGYVENTAS
„Antra destruktyvi mintis, kurią pažodžiui sutinku tarp bendraamžių, yra: „Mano gyvenimas nugyventas, aš jau gyvenau , – sako Faina. „Kaip nugyventtas, jei vis dar esi čia: išgyveni emocijas, jauti, matai ir girdi? Žmonės nesupranta, kad savo rankomis varo save į karstą. Kažkas ieško palaikymo tardamas tokius žodžius – nori būti padrąsintas ir atkreipti dėmesį, kažkas tikrai taip galvoja, tačiau mažai kas susimąsto, kad, pirma, tai nuodėmė, antra, šis gyvenimo etapas gali būti vienas geriausių – tokiu, kad prieš prasidedant neišvengiamajam etapui ( išvykimui į kitą pasaulį), jie prisimintų šias akimirkas su šypsena ir nieko nebijotų. Kam atimti iš savęs tai?“
„Žmonės dažnai nesupranta, kad pateko į psichologinę duobę ir tereikia susirasti teigiamą emocinę patirtį, išvaryti iš galvos tarakonus ir pasakyti: „Na, štiš, aš čia svarbiausias! “, - sako Ranevskaja. „Žinote, liūdniausias dalykas, kurį mačiau savo gyvenime, yra vieno senelio istorija. Aš dar buvau jauna, o jam buvo maždaug šešiasdešimt metų. Metai iš metų jo mėgstamiausias dalykas buvo vienas – dejuoti dėl gresiančios mirties, kad viskas jau praeityje. Bėgo metai, jis matė, kaip augau, bet pozicijos nekeitė – laukė, kada ateis pabaiga. Taip prabėgo penkiolika metų ir vieną dieną jis pasakė: "Žinai, Fainočka. Aš laukiau pabaigos, laukiau ir taip pragyvenau penkiolika metų" - jo akyse mačiau liūdesį, norėjau nudžiuginti. , bet patekau į stuporą ir nežinojau ką pasakyti . Jo akyse buvo matyti, kad jis gailisi, bet laiko negalima atsukti atgal. Tada pasakiau sau: „Nesvarbu, kaip tu jautiesi, koks šiandien oras ir kokia tavo nuotaika – gyvenimas tęsiasi, jis nelaukia! Gyvenimas nelaukia geros nuotaikos ar gero oro, o tu arba gyveni, jauti bet kokią jo išraišką, arba gailiesi, kad negyvenai.“
MINTYS APIE PRAEITĮ
„Į praeitį žiūriu paprastai: viskas, kas buvo praeityje, lieka ten. Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas - tai geras, šviesus butas ir kikvieną daiktą, kuris kažkada jums patiko, tempiate į šį butą. Ar jis išliks toks pat erdvus ir šviesus su krūva pritemptų daiktų? Visai ne. Taip yra ir su gyvenimu: nesvarbu, kiek gerų ar blogų momentų buvo tavo gyvenime su savimi temptis jų nereikia “, - sako Faina. „Su praeitimi juk kokia nesėkmė... Nuo ko bepradėsi – baigsi vienodai. Prisiminsi kas bloga ar nemalonu – bus nejauku, galva pradės ūžti– nuotaika sugadinta. Prisiminsi tai, kas gera, kas malonu ir taps liūdna dėl to, kad to jau niekada nebebus.
„Mano atmintyje yra dalykų, prie kurių retkarčiais grįžtu, bet tai darau tik akimirkomis, kai esu emociškai stabili ir stipri. Jei neturiu nuotaikos, verčiau paskaitau knygą, ar kuo nors save pamaloninu, bet lipti į prisiminimų džiungles – tabu, tokia mano taisyklė. Silpnumo akimirkomis atsigręžiame į blogus įpročius, o kaip vieną iš jų – ir prisiminimus - sako Faina. „Žmonės gali būti arba praeityje, arba dabartyje, arba ateityje. Mintyse, žinoma. Mes nepastebime, kaip dienos pralekia tai mintyse apie praeitį, tai apie ateitį, o tada bam: "Bet kur gyvenimas dingo, pralėkė!"- skundžiamės. Todėl renkuosi dabartį – tai geriausias laikas. „
Rinko ir vertė: Roma Vičienė
