07/06/2026
Kokie anksčiau buvo Europos vyrų krepšinio klubinių komandų turnyrai?
Pagrindiniai istoriniai Europos vyrų krepšinio turnyrai pagal savo pajėgumą ir svarbą skirstomi į kelis lygmenis.
Elitinis lygmuo (1-asis pagal stiprumą)
FIBA Europos čempionų taurė (1958–1991 m.) – pats svarbiausias Senojo žemyno turnyras, kuriame varžydavosi tik šalių čempionai. Šiame turnyre 1986 m. Kauno „Žalgiris“ iškovojo sidabrą.
FIBA Europos lyga / Eurolyga (1991–2000 m.) – restruktūrizuota Čempionų taurė, į kurią pradėta kviesti po kelias stipriausias valstybių komandas. 1999 m. šį turnyrą laimėjo Kauno „Žalgiris“.
FIBA Suprolyga (2000–2001 m.) – turnyras, gyvavęs tik vieną sezoną per didįjį krepšinio skilimą. Tuo metu stipriausi klubai pasidalijo į dvi stovyklas: dalis žaidė naujai įkurtoje ULEB Eurolygoje, o kita dalis (tarp jų Vilniaus „Lietuvos rytas“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“) pasirinko FIBA Suprolygą. Po šio sezono FIBA pripažino pralaimėjimą ir elitiniai klubai susijungė ULEB Eurolygoje.
Antrasis lygmuo (2-asis pagal stiprumą)
FIBA Saportos taurė (1966–2002 m.) – turnyras, skirtas šalių nacionalinių taurių laimėtojams. Per savo istoriją jis keitė pavadinimus ir buvo žinomas kaip Europos taurių laimėtojų taurė (1966–1991 m.), Europos taurė (1991–1996 m.) ir Europos Eurotaurė (1996–1998 m.). 1998 m. šį trofėjų iškovojo Kauno „Žalgiris“. 2002 m. turnyras buvo sujungtas su Koračo taure ir virto dabartine Europos taure (Eurocup).
Trečiasis lygmuo (3-asis pagal stiprumą)
FIBA Koračo taurė (1972–2002 m.) – turnyras, pavadintas tragiškai žuvusio legendinio jugoslavų krepšininko Radivojaus Koračo garbei. Jame žaisdavo komandos, nacionaliniuose čempionatuose užėmusios aukštas vietas, bet nepatekusios į Čempionų ar Taurių laimėtojų taures.
Kaip į juos būdavo atrenkamos komandos?
Patekimo į šiuos tris pagrindinius FIBA turnyrus (iki didžiojo krepšinio skilimo 2000 metais) sistema buvo labai aiški, griežta ir sportiniu principu grįsta hierarchija. Komandos vietą turnyre nulemdavo tik jos rezultatai praėjusio sezono vietiniame čempionate arba nacionalinėje taurėje.
Štai kaip tiksliai vykdavo atranka į kiekvieną lygmenį:
1. FIBA Europos čempionų taurė (Eurolyga):
Tai buvo elitinis ir pats uždariausias turnyras.
Pagrindinis kriterijus: Šalių čempionai. Kiekviena Europos valstybė (pagal FIBA reitingą) turėjo teisę atsiųsti tik savo šalies čempioną. Jei komanda nelaimėdavo savo šalies lygos, kelio į šį turnyrą ji neturėdavo.
Išimtys ir plėtra (nuo 1991 m.): Kai turnyras persivadino į Europos lygą (Eurolygą), stipriausioms krepšinio šalims (pvz., Italijai, Ispanijai, Jugoslavijai/Grakijai) buvo suteiktos papildomos 2–3 vietos. Į jas pretenduodavo vicečempionai arba reguliariojo sezono nugalėtojai.
Garantuota vieta: Vietą turnyre automatiškai gaudavo ir praėjusio sezono šio turnyro nugalėtojas (ginantis čempiono titulą), net jei savo šalies pirmenybėse ir nebūdavo tapęs čempionu.
2. FIBA Saportos taurė (Taurių laimėtojų taurė):
Šis turnyras turėjo labai specifinį atrankos modelį, kuris priminė futbolo sistemą.
Pagrindinis kriterijus: Nacionalinės taurės laimėtojai. Kiekviena šalis siųsdavo savo vietinio taurės turnyro (pvz., Ispanijos Copa del Rey, Italijos taurės ir t. t.) nugalėtoją.
Kas vykdavo, jei dubliuodavosi? Jei ta pati komanda laimėdavo ir šalies čempionatą, ir šalies taurę (atlikdavo „auksinį dublį“), ji privalomai keliaudavo į stipresnę Čempionų taurę. Tokiu atveju vietą Saportos taurėje perimdavo šalies taurės vicečempionas (finalininkas).
Vėlesnė plėtra: Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, turnyrui plečiantis, stipriausios šalys čia gaudavo teisę registruoti ir tiesiog aukštas vietas čempionate (paprastai 3–4 vietas) užėmusias komandas, jei jos nepatekdavo į Eurolygą.
3. FIBA Koračo taurė.
Tai buvo pats masiškiausias turnyras, skirtas stiprioms komandoms, kurios liko už pirmųjų dviejų turnyrų borto.
Pagrindinis kriterijus: Aukštos vietos šalies čempionate. Čia keliaudavo komandos, kurios savo lygose likdavo iškart už čempionų ir vicečempionų nugarų (priklausomai nuo šalies pajėgumo, tai būdavo 3, 4, 5 ar net 6 vietas užėmusios ekipos).
Kvotos pagal šalių stiprumą: Stipriosios krepšinio valstybės (Ispanija, Italija, Graikija, Prancūzija) į Koračo taurę galėdavo deleguoti net po 4 komandas. Silpnesnės šalys gaudavo po 1–2 vietas.
Atrankos turnyrai: Kadangi norinčių žaisti buvo labai daug, rudenį turnyras prasidėdavo masiniais atkrintamųjų varžybų etapais (dviejų rungtynių sistema – namuose ir išvykoje), kol likdavo tik patys stipriausi, patekę į grupių etapą.
Pavyzdys iš Lietuvos krepšinio istorijos (LKL):
Jei pažiūrėtume į 1997–1998 m. LKL sezoną, komandos į Europos turnyrus pasiskirstė būtent pagal šias taisykles:
Kauno „Žalgiris“ tapo LKL čempionu ➜ iškovojo teisę žaisti elitinėje FIBA Eurolygoje.
Vilniaus „Statyba-Lietuvos rytas“ užėmė žemesnę vietą, bet kadangi Lietuva neturėjo papildomų vietų Eurolygoje, o nacionalinė taurė tuo metu nevyko, jie pagal sportinį principą gavo kelialapį į antrą pagal stiprumą Saportos taurę.
Šiaulių „Šiauliai“ ir Šilutės „Šilutė“ užėmė kitas aukščiausias vietas LKL ➜ iškeliavo rungtis į FIBA Koračo taurę.
