02/12/2025
🌿Kiekvienas parašytas mano įrašas kyla iš mano asmeninės patirties – iš mano gyvenimo ir žmonių, su kuriais dirbu.🌿
Kai prieš aštuonerius metus pradėjau studijuoti sveikatingumo sporto trenerės specialybę, net neįsivaizdavau, kokią gilią ir plačią žinių bagažo dalį gausiu apie žmogų. Tada man atrodė, kad kūnas yra paprastas: svarbu taisyklingai atlikti pratimus, kad nesusižeistum, žinoti pagrindus ir padėti kitiems sportuoti saugiai.
Bet būtent nuo studijų prasidėjo mano kelionė į save. Supratau, kad kol nepažįsti savo kūno, savo emocijų ir vidinio pasaulio – negalėsi suprasti ir kito. Baigusi mokslus negalėjau iškart dirbti, nes man atrodė, kad pati nesu „pakankamai tobula“, kad svarbiausia – ką kiti pasakys.
Tačiau pamažu ėmiau gilintis į žmogų: kaulus, raumenis, organus, kraujotaką, nervų sistemą. Mane pribloškė, koks nuostabiai sudėtingas ir išmintingas yra mūsų organizmas. Kiekvienas organas turi savo paskirtį, viskas tarpusavyje sujungta, o kūnas daro absoliučiai viską, kad mes gyventume. Supratau, kokia svarbi yra biomechanika ir judėjimas – kad mums reikia lengvo, natūralaus, malonaus judesio, kuris palaiko raumenis, kraujotaką, organų funkcijas.
🌿Ir tada atėjo suvokimas: judesys yra esminis. Jis gali būti bet koks – šokis, bėgimas, svarmenys, joga. Svarbu, kad kūnas judėtų.🌿
Tačiau studijų metu iškilo ir kitas klausimas: o kaip ligos? Ar tik netinkamas maistas ir judėjimo stoka griauna kūną? Ar emocijos įtakoja mūsų kūno sveikatą?
Būtent tada mano kelyje atsirado psichosomatika – ir daug kas atsistojo į savo vietas. Supratau, kad žmogus nėra tik kūnas. Kūnas ir nervų sistema yra viena neatsiejama visuma. Yra posakis: „visos ligos nuo nervų“ – ir jame yra daug tiesos. Kūną galime pataisyti laikinai, bet jei neišsprendžiame vidinių emocijų, skausmo, įtampos – liga grįžta arba progresuoja.
Ir čia labai tinka kita tema, kuri paliečia daugelį mūsų.
🌿Ar žinai posakį „duok durnui kelią“? O dar tą kitą:
„Tu protingesnė – patylėk. Nerodyk jausmų, nesiginčyk, geros mergaitės emocijų nerodo.“
Ir tu tyli. Skauda, bet tylėjai – nes taip išmokai iš suaugusiųjų. Nurydavai karčią gumulą, slėpdavai skausmą, savo emocijas.
Metai bėga. Užaugai ir išmokai šypsotis net tada, kai viduje lyja. Ašaras nubrauki kampe, užsidedi laimingą kaukę ir gyveni toliau, nes juk „geros mergaitės nesipriešina“.
Bet štai tau keturiasdešimt. Jauna, dar tiek gyvenimo prieš akis, o širdis vis dažniau primena apie save. Gal niekada nesusimąstei, kad permušimai, nuovargis ar spaudimas krūtinėje – ne tik kūno signalai. Tai gali būti daugelio metų tylos, nepasakytų žodžių ir užspaustų emocijų pasekmė.
Emocijos niekur nedingsta. Jos kaupiasi – ir tampa per sunkios nešti vienai.
Jei neieškai priežasčių ir gyveni taip, kaip kadaise išmokyta, lengva tapti nuolatine poliklinikos lankytoja. Vaistai kartais padeda, kartais slopina, o kūnas vis labiau alsuoja. Širdis liūdi, akyse kaupiasi ašaros, tik niekas jų nemato – nes tu vis dar „gera mergaitė“. Ir vis dar duodi „durniui kelią“.
Bet gali kitaip.
Gali sustoti ir pagaliau pasakyti:
„Man skauda. Man negera. Aš taip nebenoriu.“
Tu turi teisę kalbėti, jausti, verkti, reikšti savo tiesą. Emocijos nėra geros ar blogos – jos yra. Ir jos visos svarbios. Kai leidžiame sau jausti, kai kalbame ir nesislepiame, širdis pamažu atsipalaiduoja.
Mūsų kūnas nėra atskiras nuo emocijų ir sielos – tai viena visuma. Jei galvoje chaosas, jis persiduoda į kūną. Slopintos emocijos virsta įtampa, nerimu, fiziniais simptomais. O širdis, kaip psichosomatinis organas, ypač jautriai reaguoja į neišsakytus jausmus, santykių skausmą, užspaustą pyktį ar liūdesį.
Tikrasis sveikimas prasideda tada, kai priimame visą save – kūną, emocijas, mintis ir sielą. Kai nebetylime vien todėl, kad kažkada taip buvome išmokytos. Kai suteikiame sau teisę gyventi ne tobulai, o tikrai – su visomis spalvomis, emocijomis ir judesiu.
Nes sveikata prasideda ten, kur žmogus nebebijo jausti.
O širdis atsigauna tada, kai pagaliau ją išgirstame.
O kūno judesys išlaisvina kūna nuo įtampų.
Tu turi teisę rinktis, kaip gyventi, skausme ar džiaugsme ❤️
