09/01/2024
Tai visgi, nuo ko viskas prasidėjo, kad tapau trenere?
Jau nuo pradinių klasių žinojau, kad užaugusi būsiu trenerė.
Visada buvau aktyvus vaikas - buvau iš tų, kuri visada laukdavo kūno kultūros pamokos, kol kiti klasiokai vis ieškodavo būdų iš jos pabėgti.
Lankiau begalę būrelių, vis ieškodama, ko noriu, nes man vis atrodydavo, kad vis neiškraunu savo energijos ✨
Galiausiai, paauglystėje radau savo meilę aerobinei gimnastikai, kuri mane atvedė iki to, kad nusprendžiau sukti į sporto edukologijos bakalauro ir magistro studijas, o jos man atvėrė tolimesnį kelią į suaugusiųjų ir vaikų treniravimą.
Dabar, po 10 metų treniravimo, juokinga atsiminti, kokios bauginančios buvo pirmosios treniruotės - baimė kalbėti prieš didesnę grupę žmonių, baimė užmiršti treniruotės eigą, pratimus, baimė, o kas jei nepatiks, kaip aš vedu treniruotę 🙈😀
Tačiau tik per praktiką ir lipimą per savo baimes esu čia kur esu:
Per tuos 10 metų augau, mokiausi iš geriausių, sutikau labai daug nuostabių kolegų, teko dirbti daugybėje sporto klubų, pravesta galybė treniruočių.. bet visą šį laiką, pagrindinis mano variklis - žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, kurie ateina į mano treniruotes ir išeina ne tik kaip klientai, bet kaip draugai, išeina su geresne savijauta, mažesniu skausmu arba išmokę dar vieną naują gimnastikos elementą ❤️
Dabar esu nuostabios mergaitės mama, kartu perėjau visus pirmakartės mamos etapus nuo nemigos iki ašarų lygioje vietoje, nuo baimės likus vienai namuose su kūdikiu, iki džiaugsmo, kaip greit auga vaikai.. Todėl dar labiau pradėjau gilintis į mamų atsigavimą po gimdymo tiek emocine, tiek fizine prasme 🙏🏼✨
Todėl Treniruotėse mes ne tik sportuojam - mes linksminamės, kalbame, juokiamės ir atsipalaiduojame. Nes sportas nėra tik sportas - tai bendrystė ❤️
Ar tau teko pas mane sportuoti? Būtų labai įdomu prisiminti kažkada sportavusius, ar dabar sportuojančius 🤍 kokios jūsų patirtys su manimi?