04/06/2026
Kartais tiesiog būnu ten, šalia, ir stebiu.
Stebiu, kaip žmogus ateina su visu savo dienos svoriu — su mintimis, su įtampa, su tuo, ką nešasi jau gal net nebe dienomis, o metais. Ir kaip pamažu, kvėpavimas po kvėpavimo, tas svoris pradeda slūgti.
Neprašau nieko daryti teisingai. Neprašau nieko suprasti ar žinoti iš anksto. Prašau tik vieno — leisti sau būti čia. Tik čia, tik dabar, tik su tuo, kas yra.
Ir kūnas — jis žino. Jis visada žinojo. Kartais jam tiesiog reikia šiek tiek erdvės, šiek tiek tylos, šiek tiek saugumo, kad galėtų paleisti tai, ką taip ilgai laikė.
Man svarbu, kad ant kilimėlio jaustumeis šiltai. Kad nereiktų nieko kontroliuoti, nieko įrodinėti, nieko slėpti. Kad ta valanda būtų tikrai tavo — ne darbui, ne kitiems, o sau.
Tą saugumą stengiuosi nešti kiekvienoje sesijoje. Ir kiekvieną kartą, kai matau tą veidą po — atsipalaidavusį, lengvą, kitokį — žinau, kad tai, ką darome, yra tikra. 🤍
Jei nori tokios erdvės — žinai, kur rašyti.
📩 PM