24/05/2026
Prieš 12 metų, per graikų-romėnų imtynių treniruotę, patyriau peties traumą — dalinai išniro raktikaulis, plyšo raištis.
Po traumos sekė ilgas reabilitacijų, treniruočių ir bandymų „susitvarkyti“ periodas. Bet tiesa tokia — po jos viskas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Treniruotėse pradėjau labiau saugoti petį, atsirado baimė, o dešinė ranka tapo silpnesnė. Jaučiau, kad ji nebegali veikti taip drąsiai ir efektyviai kaip seniau.
Metams bėgant net pradėjau ignoruoti pačią traumos įtaką ir galvojau, kad tiesiog „nepavyksta“ sustiprinti dešinės pusės. Pečių ir trapecijos raumenys nereaguodavo į krūvį taip, kaip turėtų, nors buvo išbandyta daugybė metodikų, specialistų patarimų, pratimų ir gydymo būdų.
Mokymai, gydytojai, kineziterapeutai, treneriai — išbandyta tikrai daug. Tačiau beveik kiekvienas naujas pratimas ar didesnis fizinis krūvis baigdavosi tuo pačiu: 2–3 savaitėmis uždegimo, kai negalėdavau nei normaliai sportuoti, nei atlikti paprastų buitinių darbų. Ir nors atrodo „čia tik petys“, iš tikro supranti, kiek daug jis dalyvauja absoliučiai visur 😃
Taip 12 metų vengiau vieno dalyko, kurį man rekomenduodavo daugelis specialistų — operacijos.
Bet per pastaruosius metus tyrimai parodė, kad problema gilėjo: atsirado AC sąnario artrozė, bursitas, cistos, nuolatinis uždegimas bei supraspinatus tendinozė. Tada kartu su gydytoju supratom, kad operacija gali būti geriausias šansas pagaliau uždaryti šį etapą.
Kaip bus toliau — dar nežinau. Bet į viską žiūriu pozityviai. Net nepraėjus savaitei po operacijos judesiai jau ženkliai geresni. Manau, tam labai padėjo tai, kad per visus tuos metus niekada visiškai nenustojau judėti ir sportuoti.
Dabar labiausiai tikiuosi ne tik pilnai atsistatyti, bet ir susigrąžinti tą jėgą, pasitikėjimą bei drąsą judėti, kuriuos turėjau anksčiau. Ir vėl mėgautis sportu 100 % 💪
Visa reabilitacijos ir grįžimo kelione dalinsiuosi čia bei YouTube.
