24/07/2026
Ilgą laiką bandžiau įspausti save į rėmus.
Ar esu kelionių planuotoja?
Ar jogos mokytoja?
Ar rašytoja?
O dabar dar kuriu somatines meditacijas.
Ir vis bandžiau suprasti...
Kas iš tikrųjų visa tai sieja?
Ilgą laiką man atrodė, kad tai tiesiog skirtingi mano gyvenimo etapai.
Šiandien suprantu, kad visą laiką ėjau ta pačia kryptimi.
Tik skirtingais keliais.
Kelionės man niekada nebuvo tik apie šalis.
Jos buvo apie savęs atradimą.
Išvykusi pasijusdavau laisvesnė. Atsitraukdavau nuo vaidmenų, nuo lūkesčių, nuo to, kuo “reikia” būti. Galėdavau sutikti save kitokią.
Todėl ir kūriau detalius kelionių gidus.
Ne tam, kad žmogus tiesiog nuvažiuotų į Ispaniją ar Turkiją.
O tam, kad jis išdrįstų leistis į patirtį.
Puikiai prisimenu, kiek baimės žmonės jausdavo prieš pirmą savarankišką kelionę.
Todėl konsultuodavau, kaip nusipirkti lėktuvo bilietą.
Todėl sudėdavau kiekvieną maršrutą iki smulkiausių detalių.
Norėjau, kad žmogus jaustųsi bent truputį saugiau.
Kad išdrįstų patirti pasaulį. Ir save.
Vėliau į mano gyvenimą atėjo joga.
Ir supratau, kad save galima atrasti ne tik pasaulyje.
Galima atrasti ir savo kūne.
Vedant praktikas man niekada nebuvo svarbiausia, kaip nuvesti žmogų į sudėtingą jogos pozą.
Man buvo svarbu, ar jis bent valandai pasijus saugesnis savo kūne.
Su savo emocijomis.
Su savimi.
Ar bent trumpam nustos su savimi kovoti.
O dabar gimė somatinės meditacijos.
Ir kartu atėjo labai aiškus supratimas.
Tai nėra nauja mano kryptis.
Tai tos pačios krypties tęsinys.
Visą šį laiką kūriau tą patį.
Tik skirtingomis formomis.
Kūriau įrankius, kurie padeda žmogui saugiau leistis į savęs pažinimo kelionę.
Iš pradžių – po pasaulį.
Vėliau – į savo kūną.
O galiausiai – į save.
Ilgai galvojau, kodėl man tas saugumas toks svarbus.
Ir, atrodo, atsakymas labai asmeniškas.
Savo pačios kelionėje ilgai tikėjau, kad pokytis ateina tada, kai pakankamai save pataisai.
Kai dar daugiau supranti.
Dar daugiau sužinai ir išanalizuoji.
Dar daugiau dirbi su savimi.
Dar daugiau stengiesi.
Kol pagaliau tapsi “pakankamas”.
Aš keičiausi.
Ir tie pokyčiai tikrai vyko.
Bet šiandien, atsigręžusi atgal, matau, kokia didelė buvo jų kaina.
Nes didelę dalį jų bandžiau kurti iš vidinio nesaugumo.
Iš baimės.
Iš labai stipraus vidinio kritiko.
Iš jausmo, kad su manimi kažkas negerai.
Ir kuo labiau bandžiau save taisyti, tuo dažniau atsidurdavau dar didesniame nesaugume.
Tik daug vėliau pirmą kartą patyriau, ką reiškia jaustis saugiai.
Saugiai jausti.
Saugiai būti savimi.
Ir tada supratau tai, kuo šiandien labai tikiu.
Pokytis gali įvykti ir be saugumo.
Bet, bent jau mano patirtyje, jis tampa gerokai sunkesnis ir kainuoja daug daugiau.
Todėl man atrodo, kad darniausias pokytis auga tada, kai po kojomis atsiranda saugus pagrindas.
Tik vėliau supratau, ko man iš tikrųjų reikėjo.
Man reikėjo vietos, kurioje būtų saugu būti.
Kur nereiktų dar kartą išgirsti, ką savyje turiu pakeisti.
Kur galėčiau sustoti.
Pajusti.
Po truputį susitikti su savimi.
Kai bent trumpam nebereikia su savimi kovoti.
Kai bent trumpam nebereikia savęs taisyti.
Kai gali tiesiog būti.
Nebegaliu klausyti ir pati nenoriu žmonėms sakyti, ką jie dar turėtų savyje pakeisti.
Aplink ir taip labai daug taisymo energijos.
O kai žmogus ir taip visą gyvenimą save taiso, jam dažniausiai nereikia dar vieno balso, kuris pasakytų, kas su juo negerai.
Jam reikia ryšio.
Palaikymo.
Ir saugumo.
Bent vieno žmogaus, kuris pasakytų - aš tave matau.
Todėl šiandien aš kuriu ne atsakymus.
Ne instrukcijas.
Ir ne dar vieną metodą kaip tapti geresniu. Ar patarimą, ką dar reiktų savyje pataisyti.
Kuriu patirtis, kuriose žmogus gali bent trumpam pasijusti saugiau.
Kad būtų drąsiau keliauti.
Ar į kitą šalį.
Ar į savo kūną.
Ar į save.
Kiekvieno kelias skirtingas.
Jo nenueisiu už tave.
Bet jeigu norėsi – eisiu šalia.🤍
